Kurti sistemą, su kuria keistųsi žmonių įpročiai ir padėtų išguiti alkoholį, narkotikus, depresiją ir pyktį

Erdvus loftas sostinės naujamiestyje dar tik virsta sporto sale, bet jau dabar kiekvieną dieną jame susirenka keli šimtai aktyviai sportuoti nusiteikusių žmonių, ir jų neatbaido nuo grindų vis dar kylančios cemento dulkės. Čia pat esančiame bendruomenės „My Hero“ biure susitinkame su vienu iš jos įkūrėjų treneriu Ignu Bakėjumi. Vyras įeina energingais žingsniais, tvirtai paspaudžia ranką ir atvirai nusišypso.

Nuoširdžiai nudžiungu, nes iki šiol dauguma mano sutiktų veganų buvo arba apatiškai romūs, arba piktoki ir susikrimtę dėl neteisingu keliu pasukusio pasaulio. Galbūt dėl to Ignas ir nenori, kad jį vadintų veganu. „Tai iškart priskiria tave prie tam tikros grupės, o man nepatinka būti sistemos dalimi, – paaiškina pašnekovas. – Kai prisilipdai vegano etiketę, pakvimpa radikalumu. Nieko gera, kai meilė gyvūnams perauga į neapykantą žmonėms. Aš darau tai, kas, mano manymu, yra teisinga, bet tikrai neketinu versti kitų elgtis taip pat.“

Pakeitęs mitybą, per porą mėnesių numečiau 12 kilogramų. Svoris krito, nes valėsi organizmas.

Iki atsirado bendruomenė „My Hero“, Ignas Bakėjus ir jo kolegos buvo žinomi kaip programos „Insanity“ pradininkai Lietuvoje. Šią aukšto intensyvumo intervalinėmis treniruotėmis (AIIT) grįstą programą žmonės pamėgo dėl akivaizdžių, neretai netgi įspūdingų, rezultatų. Sako, kad tvirtai jos laikantis ir teisingai maitinantis vos per porą mėnesių galima atsikratyti 15–20 kg ir sutvirtinti raumenis. Vis dėlto vieną dieną Ignas pajuto – jam reikia šio to daugiau. Dar daugiau?! „Mano tikslas – sukurti tokią sistemą, kuri leistų žmonėms ne siekti trumpalaikių tikslų, o keistų įpročius, suteiktų laisvės, padėtų išguiti iš gyvenimo alkoholį, narkotikus, depresiją, pyktį ir kitus mus pančiojančius dalykus“, – sako jis. Tikslai tikrai ambicingi, tik ar ne per plačiai užsimota? Vis dėlto abejonės Igno veido netemdo. Pasak pašnekovo, jau dabar bendruomenę „My Hero“ sudaro apie 15 tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos, jie žingsnis po žingsnio juda išsvajotų tikslų link.

Pirmas žingsnis – sportas

Svarbiausia – nenorėti visko iškart, nes kuo daugiau bandai apžioti, tuo didesnė rizika paspringti. Tai žino kiekvienas, bent kartą bandęs pradėti gyvenimą iš naujo. „Dauguma sporto paslaugų teikėjų pagauna žmones tą akimirką, kai jie pajunta motyvaciją keistis. Tai daryti vienus pastūmėja naujamečiai pažadai, kitus – pavasaris. Žmogus staiga užsigeidžia sveikai maitintis, sportuoti, atsikratyti žalingų įpročių, – sako I. Bakėjus. – Tokiam labai lengva parduoti metinį abonementą pasiūlius nuolaidą, sudaryti mitybos programą, bet po poros mėnesių, neretai – dar greičiau, ta motyvacija ima blėsti. Žmogus praleidžia vieną, kitą treniruotę, ima atsainiau laikytis mitybos plano ir netrukus vėl grįžta į pradinį tašką, o gal net nukrenta žemiau. Bandė, bet nepasisekė, tad prie visko prisideda ir nusivylimas savimi.“ Po kelių tokių nesėkmingų bandymų dažnas nusprendžia, kad sveikas gyvenimo būdas – ne jam. I. Bakėjaus komandos nariai laikosi kitokio principo – geriau mažesniais žingsniukais, bet tvirtai. Jie neskatina žmonių pirkti metinių abonementų, nesistengia pririšti, nesiūlo nuo pirmos dienos reguliuoti mitybos. „Mes pradedame nuo sporto, – sako treneris. – Puikiai suprantame, kad sportas pradedančiajam kelia stresą: reikia įsigyti aprangą, važinėti į treniruotes, keisti dienotvarkę, sugalvoti, kam palikti vaikus. Atvažiavęs į užsiėmimą irgi vargsti, juk tai papildomas fizinis krūvis, tingėti įpratęs kūnas priešinasi. Per treniruotę sunku, po jos skauda raumenis. Guodžia tik tai, kad jautiesi kažką darantis dėl savęs.“

Kiek kartų ir kaip stipriai sportuoti, pasak trenerio I. Bakėjaus, priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio pajėgumo, tikslų. Vienokia programa sudaroma tiems, kurie nori numesti svorio, kitokia – norintiesiems užsiauginti raumenų, trečia – jei sportuoji tik dėl sveikatos ar norėdamas palaikyti formą. Maždaug po poros mėnesių palengvėja, nes reguliarus sportas tampa įpročiu. Kita vertus, iškyla ir naujų pavojų – blėstant naujumo pojūčiui, silpsta motyvacija. Vienas didžiausių jos priešų – monotonija. Keisti treniruočių pobūdį ir krūvį reikėtų ne vien dėl psichologinių priežasčių. „Iš pradžių užtenka poros treniruočių per savaitę. Kai kūnas prie krūvio įpranta, treniruotės norimo poveikio nebeduoda, – paaiškina treneris. – Tada reikėtų šio to daugiau. Tarkim, du kartus per savaitę aktyviai treniruojiesi – degini riebaliukus, vieną dieną darai jėgos pratimus – jie padeda auginti raumenis, ketvirtą dieną važinėjiesi dviračiu ar bėgioji – tai didina ištvermę. Dar dieną galima skirti tempimo pratimams – jogai, pilatesui. Net greitas pasivaikščiojimas, jei trunka ilgiau kaip 15 min., jau yra sportas.“ Ir kada matyti pirmieji rezultatai? Ignas šypsosi. Jam pažįstamas toks nekantrumas. „Kai pirmąsyk atėjęs žmogus paklausia, per kiek laiko atsikratys nepageidaujamų kilogramų, atsakau, kad per 2 mėnesius. Ilgainiui pats ima jausti savo kūną, mato, kaip jis keičiasi, ir realiai įvertina, ką gali pasiekti, o ko ne. Pats nebenori tų greitų rezultatų, nes supranta, kad tai neretai prasilenkia su sveikata.“

Vis dėlto norintiesiems turėti tūkstančius sekėjų reikia ne tik rezultatų. Gal gerų viešųjų ryšių? „Mes tam neskiriame daug dėmesio. Nedalijame jokių skrajučių. Reklama eina iš lūpų į lūpas, – mano prielaidą paneigia Ignas. – Noriu, kad ateitų tie žmonės, kurie žino, ko ieško. Atsitiktinių pritraukti galima daug, bet vieniems turbūt nepatiktų salė, kitiems – mūsų filosofija. Kas traukia? Daug dalykų. Vienas jų – charizmatiški, nesusireikšminę, asmeniniu pavyzdžiu įkvepiantys treneriai. Visi pabrėžia ir demokratišką aplinką. Mes suteikiame žmonėms laisvę, siekiame paprastumo, išėjome į lauką. Čia nejuntama įtampa ar konkurencija, nesivaržome madingais apdarais ar įspūdingais kūno linkiais. Tiesiog sportuojame.“

Antras žingsnis – mityba

Kai sportas tampa įpročiu ir nebereikalauja papildomų pastangų, ateina noras daryti dėl savęs kai ką daugiau. Aišku, siekiantieji greitų rezultatų jau nuo pirmos dienos gali ir mitybą kontroliuoti, ir rinktis maksimalų fizinį aktyvumą, bet tada, pasak I. Bakėjaus, ir perdegimo rizika didesnė. „Noras kitaip maitintis ateina savaime, – sako jis. – Žmogus, pasportavęs maždaug porą mėnesių, tarsi pajunta antrąjį kvėpavimą, – pradeda valytis kūnas, mažėja nuovargis, gerėja nuotaika, atsiranda daugiau energijos. Kartu valosi ir mintys, natūraliai užsigeidi sveikesnio, švaresnio maisto. Kai pradedi tilpti į dydžiu ar dviem mažesnius drabužius, pajunti ir azartą – norisi dar ryškesnių pokyčių. Tada pasiūlome mitybos programą.“

Mitybos planas sudaromas pagal individualius žmogaus poreikius, atsižvelgiant į tai, ar jis yra visavalgis, ar vegetaras, ar veganas. Paklaustas, ko siūlytų atsisakyti visiems, Ignas šypteli. „Mes nuolat kalbame apie tai, ko reikia atsisakyti. Tai tikrai neįkvepia, – sako jis. – Užuot svarstę, kaip atsisakyti bandelės, pamėginkime angliavandenių poreikį patenkinti bananais, datulėmis, susiplakime gardų vaisių arba daržovių kokteilį. Kai ne atsisakai, o pakeiti kuo nors geresniu, susiformuoja naujas įprotis. Ir jis pamažu, be didelių pastangų ir prievartos išstumia senus.“

Pats Ignas atsisakė ne taip jau mažai – ne tik mėsos, bet ir visų gyvūninių produktų. Negi mitas yra tai, kad sunkiai fiziškai dirbantiems ar daug sportuojantiems žmonėms būtini visaverčiai gyvūniniai baltymai? Ignas sako, kad didesnę žalą mėsos nevalgantiesiems daro ne jos trūkumas, o į ką tik išsakytą panašios nuostatos. „Tai veikia psichologiškai, – sako vyras. – Nuolat jaudiniesi, ar ko nors netrūksta, aplinkiniai irgi spaudžia, aiškina, kad atrodai išsekęs. Visa tai patyriau. Pakeitęs mitybą, per porą mėnesių numečiau 12 kilogramų. Dabar suprantu, kad svoris krito, nes valėsi organizmas, bet tada buvo šiek tiek neramu. Be to, kaip tik gimė antras sūnus, kartais naktimis miegodavau vos po tris valandas. Natūralu, kad atrodžiau nekaip. Paskui nurimau – juk pasaulyje gausu žmonių, kurie niekada nevalgė mėsos ir yra visiškai sveiki. Tereikia paieškoti informacijos ir rasi atsakymus į visus klausimus. Augalai turi visko, ko mums reikia, ir tos medžiagos dar geriau įsisavinamos, nes virškinimo sistema neapkraunama sunkiu maistu. Atradau daugybę vertingų produktų. Riešutai, avokadai, ankštinės daržovės, bolivinės balandos, kanapės, daiginti grūdai, želmenys, saulėgrąžų daigai ir kitoks supermaistas suteikia kur kas daugiau energijos nei skrandyje gulintis sunkiai virškinamas mėsos gabalas.“

Ignas prisipažįsta, kad pirmoji atsisakyti mėsos pasiūlė jo žmona Simona. „Bandė įkalbėti mane, bet maniau, kad turiu gauti tų vadinamųjų visaverčių baltymų, nes sportuoju, – prisimena jis. – Jautienos ir kiaulienos jau tada valgiau labai mažai, bet vištienos – tikrai daug. Buvo bloga nuo jos, jaučiausi mieguistas, apsunkęs, bet bijojau atsisakyti. Požiūris pasikeitė pažiūrėjus vieną valandos trukmės filmą. Prisiminiau, kaip vaikystėje man patiko gyvūnai, ir negalėjau suprasti, kodėl pradėjau juos valgyti?“ Ignas sako, kad iš esmės nėra didelio skirtumo tarp šuns, paršelio ar vištos, ir logiškai sunku paaiškinti, kodėl už šunų kankinimą žmonės baudžiami, o papjauti kiaulę atrodo nieko bloga. Ilgainiui Bakėjai atsisakė ne tik mėsos, bet ir kitų gyvūninių produktų – pieno, kiaušinių. „Visa tai, kas susiję su pramonine gyvulininkyste, yra prievarta prieš gyvūnus, jų kankinimas, – įsitikinęs pašnekovas. – Ir kokios energijos gauname iš tokio maisto? Perėjęs prie augalinių produktų pajutau jėgų antplūdį, atrodė – galiu nuveikti daugybę darbų.“

Ignas džiaugiasi, kad jųdviejų su žmona požiūris į sveiką gyvenimo būdą sutampa. Kiek sunkiau su 3-ejų ir 6-erių metų sūnumis. „Negali užkrauti vaikams pasirinkimo naštos, – sako I. Bakėjus. – Manau, kai 98 proc. jų raciono sudaro augalinis maistas, nieko baisaus nenutiks, jei, lankydamiesi pas senelius ar sėdėdami su draugais kavinėje, suvalgys ką nors netinkama. Prievarta gimdo prievartą, tad jei savo vertybes kiši vaikui jėga, gali sulaukti priešingo rezultato. Vis dėlto tikiu, kad tėvų pavyzdys duos savo vaisių ateityje.“

Pasak Igno, dauguma žmonių taip ir sukasi tame pačiame mitybos ir sporto rate, ir tik nedaugelis žengia į trečiąją – sąmoningumo – pakopą. „Kol nesi sąmoningas, kritimas ir pakilimas yra neišvengiami. Ypač lengva įsmukti į duobę, jei išgyveni krizę – skyrybas, ligą, nesėkmes darbe. Žmogui ir taip sunku, tad jis nutaria, kad gyventi taps lengviau, kai atsisakys papildomų apribojimų. Deja, taip nenutinka – sako sveikos gyvensenos mokytojas. – Jis vėl krenta į duobę, o, situacijai pagerėjus, vėl viskas iš pradžių – sportas, mityba. Padėtis pasikeičia, kai išmoksti girdėti savo vidinį balsą.“ Tiesa, girdėti – dar nereiškia jam paklusti. Noras pasiginčyti su savimi neišvengiamas, juk sąmoningumas reiškia įsipareigoti visam gyvenimui.

Diskutuodami apie šias tris pakopas, abu prieiname prie išvados, kad tai panašu į seksą, meilę ir santuoką. Pradine euforija grįstas noras sportuoti ar sveikiau maitintis primena seksu paremtus santykius. Vėliau, jei pasiseka, jie perauga į meilę. O tada ateina laikas tuoktis – įsipareigoti visam gyvenimui. Visiškai natūralu, kad žmogui, kuris nesijaučia tam pribrendęs, ši mintis kelia šoką, ir jis… deda į kojas. Kas kita, kai esi pasiruošęs rimtiems santykiams. Tada įsipareigojimai ne gąsdina, o suteikia saugumo, ramybės. Taip ir su mūsų kūnu – kai meilė jam yra ne trumpalaikė ir paviršutiniška, o įsisąmoninta ir brandi, tada ir noras juo rūpintis ateina savaime. Atsibundi ir galvoji: „O, šiandien norėčiau pabėgioti!“, o ne: „Et, reikėtų pabėgioti…“

„Prisimenu vieną įspūdingų rezultatų pasiekusią merginą. Aktyviai sportuodama ir tinkamai maitindamasi, ji vos per du mėnesius sugebėjo išryškinti pilvo presą iki trokštamų kvadratėlių. Mergina labai džiaugėsi, bet sąmoningumo lygio nepasiekė, tad netrukus viskas grįžo atgal“, – mūsų teorinius išvedžiojimus konkrečia istorija iliustruoja Ignas. Pasak jo, kai esi sąmoningas, net ir trumpalaikės aplinkybių nulemtos pertraukos nėra pavojingos, nes ilsiesi ne iš tinginystės, o todėl, kad tai yra tavo plano dalis. Mažesnė ir rizika persistengti. Vadinamosios aistros periodu kai kurie žmonės sportuoja be atvangos, neleidžia raumenims ir visam kūnui pailsėti. Taip jie save tik susilpnina, padidėja traumų tikimybė, nualinama imuninė sistema, ima kibti ligos. Kai viską darai sąmoningai, išmoksti save girdėti. Pasiekęs šį lygį natūraliai atsisakai visko, kas tave nuodija. Štai I. Bakėjus jau 11 metų nevartoja alkoholio.

„Manau, kad sportas ir alkoholis – nesuderinami dalykai, – tvirtai sako pašnekovas. – Mūsų komandą sudaro tik blaivininkai. Jei nori mokyti kitus, pats turi būti sektinas pavyzdys.“ I. Bakėjui nesuprantama saikingo gėrimo sąvoka. Pasak jo, nesvarbu, kiek išgeri – kartą per metus ar kasdien, visa tai yra tik skirtingos alkoholizmo stadijos. Argumentai, esą alkoholizmas – tai liga, turinti labai aiškius diagnostikos kriterijus ir mediciniškai nustatytas vystymosi stadijas, Igno neįtikina. „Alkoholis yra nuodas, o nuodų neįmanoma gerti saikingai. Sunkiai įsivaizduojame saikingai narkotikus vartojantį žmogų, bet geriančiajam alkoholį kažkodėl taikome kitus kriterijus, – tvirtai sako jis. – Tai – didžiulė mūsų tautos tragedija. Alkoholis sunaikina daugybę žmonių.“

Tapti sąmoningam I. Bakėjui padėjo įvairios paskaitos. Dabar jis ir pats yra lektorius. Kas antrą savaitę bendruomenės „My Hero“ rengiamoje vienos dienos stovykloje „Atradimų šeštadienis“ treneris ir kiti lektoriai skaito paskaitas apie maistą, sportą, santykius, savęs pažinimą. Į šias stovyklas susirenka apie 30–40 žmonių. Ateityje bendraminčiai planuoja rengti vaikams skirtas edukacines programas.

„Kalbu apie tai, ką pats esu patyręs ir ką išmanau. Nelaikau savęs visažiniu guru, nors žmonės dažnai vadina mane savo mokytoju, sako, kad juos įkvepiu“, – teigia Ignas. Ir priduria, kad iš pradžių labai norėjo dalytis savo žiniomis su visais, bet paskui suprato, jog kiekvienas turi savo kelią ir pokyčiams ryžtasi skirtingu laiku. „Yra žmonių, su kuriais nediskutuoju apie alkoholį ir mėsą, nes jiems to nereikia, galbūt net ir nesuprastų, ką sakau, nes stovi ant kitos sąmoningumo pakopos“, – teigia pašnekovas. Ar jis jaučiasi esantis aukščiau nei visa tai? I. Bakėjus purto galvą. „Jei taip pasijusčiau, tai reikštų, kad iš tikrųjų esu pasiekęs gilų dugną, nes pernelyg susireikšminu ir nuvertinu kitus. Jei pats to nesupranti, gyvenimas gana aiškiai parodo, – sako jis. – Nesu antžmogis. Kartais ir aš atsisakau klausyti savo vidinio balso, pasiduodu silpnybėms. Tada gaunu per snapą. Ir žinau, už ką. Pamažu tų ginčų su savimi mažėja.“

Kartu mažėja ir konfliktų su kitais. „Mokausi nevertinti ir neteisti, jei mezgasi konfliktas, jį išspręsti, kol neįgavo viską griaunančios jėgos. Kokia nauda iš to, kad aršiai ginsi savo tiesą, jei kitam ji nėra ir turbūt netaps jokia tiesa? Taip tik eikvojama energija, gadinami santykiai, dėl to kyla stresas, – savo atradimais dalijasi pašnekovas. – Aišku, ne visada pavyksta. Gyvename tarp žmonių, tad išbandymų netrūksta. Kai kas ima auklėti tavo vaikus, lenda be eilės. Galų gale, jei manai, kad esi labai ramus ir nušvitęs, nuvažiuok pas tėvus ir padiskutuok su jais apie mitybą, santykius, vaikų auklėjimą…“