Sako, kad moteris tiesiogiai priklausoma nuo mėnulio, o mėnulis kiekvieną dieną vis kitoks, tai ir moters nuotaikos kasdien kitokios.
Ir jeigu jums vieną dieną puiki nuotaika, o kitą dieną nenorite net iš lovos lipti, viskas normalu, jūs tiesiog gimėte moters kūne. Žinoma, mus veikia ne tik planetos ir kiti mums nepavaldūs veiksniai, bet didžiulę įtaką sau darome pačios. Jeigu negalime pasukti planetų, kad darytų, kaip mums geriau, tai galime bent pačios padėti sau tiek, kiek tikrai galime. Mes pačios, netinkamai gyvendamos, kišam sau koją ir prarandam balansą. Moteris – besikeičianti asmenybė, esanti devynis kartus emocingesnė už vyrą, tokia jos prigimtis ir kartais taip sunku išlaikyti tą balansą ir gerą savijautą. Kaip jūs jį laikote? Ar darote kažką specialiai tikslingai, kad emocijos neišsitaškytų už ribų? Ar žinote, kas jus labiausiai vargina, erzina? Ar žinote, kokie kasdieniai veiksmai padeda išlaikyti moterišką energiją ir net ją padidinti?
Kaip žmonės labai skirtingi, taip ir moterys skiriasi savo charakteriu, nors visų prigimtis ta pati. Vienos ramesnės, kitų emocijos iškart matosi tiek veide, tiek žodžiuose ir, žinoma, veiksmuose. Aš iš pastarųjų. Kaip ir daugeliui, didžiausi išbandymai prasidėjo susilaukus pirmo vaikelio. Atrodo, iki tol net nebuvo problemų dėl nuotaikų svyravimų ar kažkokių kantrybės neturėjimų. Buvom tik aš ir jis ir viskas šimtą kartų paprasčiau. Atsiradus šeimoje vaikams, ne tik antrąją pusę pradedi pažinti, bet ir pats save atrandi ir pamatai „visose spalvose“. Kaip ir daugeliui mamų, tikrai buvo visko.
Tik praėjus septyneriems metams suprantu, kad kažkiek ta tema jau esu sąmoninga, pastebiu savo emocijas, atrandu ir taikau praktikas, susivaldau. Dažnai pastebiu, kad tose pačiose situacijose jau net nekyla emocija, kai seniau dėl to gerai dūmai iš ausų rūkdavo. Jau pasidžiaugiu, kad kartais nors ir sukyla viduje nepasitenkinimas, dirglumas, moku išlikti rami su vaikais. Prieš septynerius metus pradėjau domėtis moteriškumo tema, kas ir apie ką aš esu.
Labai gerai žinau, kad žinoti ir suprasti yra kardinaliai skirtingi dalykai.
Nors ir teoriškai žinau, tai nereiškia, kad moku tai taikyti ir ypač taikyti su meile, o ne vaidinti, kad esu rami ar nuolanki, o paskui nuo emocijų kišimo į vidų ir visko laikymo, gulėti paslika su lašeline. Dalinuosi tuo, ką pati supratau, pajaučiau, pritaikiau ir įsitikinau, kad veikia.
Praktikos, protui raminti. Taip jau duota, kad moters protas yra labai neramus, dėl to reikia imtis priemonių, kad jis nors kiek būtų raminamas. Sako, kad moteris ir ištekėti turi tam, kad vyras nuramintų jos protą. Aš pati žinau, kad vienu metu galiu galvoti apie darbus, vaikus, bijoti šimto dalykų, pergyventi dėl kito šimto ir dar norėti kokio tūkstančio kažko, o dar kur nepasitenkinimas ir vertinimas. Tikrai kasdien su ūžesiu galvoje labai sunku. Kad jausčiau vidinį balansą, emocijos būtų stabilesnės ir dieną pradėčiau su meile, rytais užsiimu praktikom. Kiekvienas randa sau priimtiną būdą – tai gali būti malda, mantrų kartojimas, joga, sportas, daržo ravėjimas ar piešimas. Kiekvienas pagal save. Svarbu, kad tai būtų veikla, kurios metu protas nors kiek yra atjungiamas, o jeigu dar gauni prana Dieviškos, kosmoso energijos, tada diena tikrai prasideda su meile.
Fizinė sveikata. Labai svarbu tinkamas miego laikas. Kartais atrodydavo, kad ir vyras blogas, ir vaikai neklauso, ir visas gyvenimas griūna, o iš tiesų reikėdavo tik tinkamu laiku miegoti. Labai svarbu pamiegoti nuo 22 val. iki 2 val. nakties. Tuo metu atsistatinėja žmogaus psichika, o tai yra gyvybiškai reikalinga. Jeigu jau kelias dienas nueinu per vėlai miegoti, žinau, kad reikia grįžti į ritmą, nes tuoj galiu nebesuvaldyti arklių. Pradėjau nebelaukti kada bus labai blogai, nes šimtą kartų patikrinta, kad tikrai bus. O jeigu vėlai guli ir dar vaikai suserga, tada laikykis, geriau būti pasiruošus neplanuotiems dalykams. Subalansuota mityba. Tai, ką valgome, nėra tik mūsų užpakalio ar pilvo išvaizda. Tai, ką valgome yra mūsų psichinė ir fizinė sveikata. Dėl ilgalaikio streso, po tam tikrų gyvenimo įvykių ir nepilnavertės mitybos sutriko kūno endokrininė veikla ir tiesiog turėjau bendrą kūno nusilpimą. Vis dėlto, ir du nėštumai, ir ilgi žindymai pareikalauja jėgų. Aš puikiai žinau, ką reiškia apatija, jėgų neturėjimas. Dėl nuolatinio nuovargio pasidariau pikta, nes jėgų nėra, o pasirūpinti šeima juk reikia. Vienu žodžiu, važiavau gerai žemyn. Nebeturėjau nei kantrybės, nei entuziazmo. Pradėjus tinkamai ir pakankamai maitintis, geriant pakankamai vandens, vartojant vitaminus, vėl pradėjau jausti gyvenimo džiaugsmą. Dabar sau neleidžiu per daug nuklysti nuo režimo, nes jeigu savaitę nepageriu pakankamai vandens arba valgau per mažai baltymų, jau jaučiu, kad savijauta prastėja. Kai įpranti jaustis gerai, nebenori grįžti atgal. Per paskutinius metus, supratau, kad žmogus yra visas chemijos fabrikas – ką valgome ir ko nevalgome tiesiogiai veikia mūsų ir mūsų šeimos laimę ir tai visai nesusiję su apimtimis.
Moteriškas gyvenimas moters kūne. Pradėjau domėtis, o vėliau net fiziškai jausti, ką darant netenku energijos, o kuri veikla mane pakrauna. Ką sako senovės išminčiai, man tikrai veikia ir padeda, gal padės ir jums. Labai greitai netenku energijos, kai užsiimu vyrams skirta veikla. Kai pradedu namie vadovauti ir kontroliuoti, kelti balsą, auklėti berniukus, jaudintis dėl vyriškų pareigų arba jas daryti pati. Jau vien pakeltas tonas mane išsunkia. Nuolatinis lėkimas ir skubėjimas vargina ne fiziškai, bet emociškai, dėl to laikas nuo laiko pasidarau lėtesnių dienų. Žinoma, vis dar nemoku būti tokia moteris, kokia norėčiau tapti, bet bent jau pastebiu netinkamą savo elgesį, o kartais net pavyksta persiorentuoti ir daryti kitaip. Kiekvienais metais vis kažką išmokstu, juk niekas ir nesakė, kad bus paprasta, lengva ir be pastangų. Taip pat išmokau skirti laiko sau ir moteriškiems dalykams, tam, kas pakrauna moteriška energija. Susitikimams su draugėmis, grožio procedūroms, pasivaikščiojimui po parduotuves, susitvarkau namus, nusiperku gėlių ir pan. Nebūtina eiti į salonus, galima ir namie, pačiai, kai šeima darbuose ir mokyklose. Kai pastebiu, kad jau kelinta diena balso tonas pakeltas, kad pačiai nepavyksta taip lengvai tapti švelnia ir ramia, skambinu reiki specialistei. Nuima įtampą, subalansuoja, pakrauna.
Nereikia laukti ir galvoti: „Ai, aš kaip nors, kaip nors pati, kaip nors praeis.“ Jeigu yra įrankių, reikia jais pasinaudoti. Tai ne tik skirta man, tai darau dėl visos šeimos – juk šeima gyvena moters emocijų lauke.
Kokia mamos ir žmonos nuotaika, tokia nuotaika namuose. Turiu mokėti ne tik neprarasti energijos, bet ir pasikrauti. Turiu mokėti prisipildyti meilės, kad galėčiau ją skleisti. Negaliu pagirdyti iš tuščio indo. Vis žvalgausi atgal ir galvoju, kad anksčiau buvo taip sunku, nes neturėjau auklės, finansų užtekdavo tik privalomoms išlaidoms, bet dabar galvoju, kad gal pati sau neleidau gauti tai, ko man reikėjo. Neseniai draugė priminė posakį, kurį buvau primiršusi: „Moteriai pavargti yra nuodėmė“. Juokėmės tada abi. Skamba kosmiškai, bet tai teisybė. Žinoma, mes darome daug ką netinkamai, žinoma, kartais bandom būti vyrais, žinoma, pavargstam, nes norim viską pačios, bet tam ir yra gyvenimas ilgas, kad kiekvienais metais nors po žingsnelį artėtume prie ramybės, harmonijos ir pilnatvės.
