Labas, čia ir vėl rubrika #SusipažinkSuBendruomene 🙂
Šį kartą po rankele papuolė Živilė. Per gyvenimą ją esu matęs kokius 25 kartus, bet jau per antrąjį supratau ir pajaučiau, kad ji yra iš tų žmonių prie kurios galima mėtyti sąmojus ir tokius Alano lygio bajerius, kurie nevisada gražūs ir švankūs ir skirti labiau artimesniam ratui žmonių, kad nebūtų nesusipratimų. Tai ji iš tų žmonių, kurie iškart suteikia pasitikėjimo ir suvokimo, kad yra draugiška ir paprasta.
Živilė pas mus atsirado ganėtinai neseniai, bet su savo svajonėmis, manau, užsibus čia ilgesniam laikui, nes turim daug bendrų sąsajų, tuo labiau, kad ji karts nuo karto sukiojasi mūsų ofise su tam tikrais darbais ir tam tikrose vietose mums padeda, pataria, padaro dalykus, kurie mums sunkūs, o jai lengvi. Spėkit kas šitai merginai lengva!!! O gi dirbti su technologijom, kompiuteriais, programom ir t.t. 🙂 Stebina? Stebina!!
Gerai, važiuojam toliau apie gražius dalykus…
Viena iš jos svajų yra visiškai konkreti – pagyventi keletą mėnesių Florencijoje. Ji man sakė, kad ten rastų įkvėpimo gyvenimui, gražių vyrų ir prasmingesnių atsakymų, nors man atrodo, kad tie atsakymai ir Lietuvoje gyvena, bet Italijoje jie tikrai skanesni… Živilė visada mane žavi savo nuoširdumu, paprastumu ir rytine šypsena, ji dažnai ateina pasportuoti rytais ir tais rytais ji keliasi super anksti, nes važiuoja su viešuoju transportu iš kito miesto galo.
Šiai dienai jos kasdienybė paprasta… Bakalauras, darbas, sportas, sveikesnė mityba, svaigalų atsisakymas, noras išmokti gyventi… Norit sužinot kaip jai visa tai sekasi daryti?? Parašykit ir paklauskit, gal ji duos milijono vertą patarimą arba kokią nors provokaciją, kuri jus išjudins. 🙂
Ši bendruomenė yra pilna gražių, kokybiškų, prasmingų, pozityvių, energingų žmonių ir aš noriu, kad kiekviena tokia trumpa istorija jus įkvėptų, leistų pamąstyti apie kitus, apie save ir suteiktų jums visiems jėgų toliau daryti, tai ką darote gyvenime, nes tikrai žinau, kad tai reikalauja jėėėėgųųų.
Visai netikėtai, knygų mugės parodoje, aš ją sutikęs paklausiau: „Ar važiuosi šiandien sportuoti” ?
Ji man atsakė: „tai aišku važiuosiu” ir atidarė savo kuprinę parodyti, kaip ji ten viską sutalpinus, visą dieną nešiojasi ant pečių, kad tik suspėtų vakare į sportą… Mane tokie dalykai įkvepia, nes aš suprantu, koks sunkus kartais būna kelias iki tos auksinės valandos per dieną, kada mes sportuojam visi drauge…:) Živile, AČIŪ.
